BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vadinkit mane beprote

2013-07-31 parašė jusky

Šiandien aš supratau,kad tikrai su manim kažkas negerai. Visada elgiuosi impulsyviai, kartais agresyviai,bet širdy aš tikrai geras žmogus, kurį gali pravirkdyt filmas apie meilę ar ilgesį ir panašiai…Mano istorija tokia,kad aš labai myliu. Myliu taip,kaip niekas daugiau pasaulyje negali mylėti.Tik ta mano meilė gal kiek kitokia nei visi įsivaizduoja. Nuo pat pradžių jaučiau beprotišką ryšį su dabartine savo antrąja puse: mes galėjom kalbėtis bet kokiom temom, galėjom vienas kitam viską papasakot ir nebijot,kad kažkas kitas tai sužinos,nes mus jungė begalinis pasitikėjimas. Esmė ta,kad žmogaus charakteris vystosi visą gyvenimą,jis nuolatos keičiasi, atsinajina…Kaip ir manasis. Dar lig šiol nesuprantu: geras tas mano charakteris ar ne??? Draugystės pradžioje buvau kone pati tobuliausia mergina: graži nepasidažius, visada linksma ir sugebanti prajuokinti visus sutiktus kelyje, nuoširdi, nesugadinta jokių materialinių vertybių, mylinti iš visos širdies ir svarbiausia- pasitikinti. Skrajodavau debesyse,tikrąja to žodžio prasme. Bet pamažu viskas keitėsi: vis dažniau dariausi pikta, pradėjau prisikabinėti dėl vienokių ar kitokių dalykų, kaip antai: kodėl tu turi savo ex’s drauguose, kodėl turi ją skype’j ir panašiai. Nuolat galvodavau: jis vieną dieną grįš pas ją,juk ji geresnė,ji gražesnė ir panašiai. Tiesa,nepaminėjau,jog ji ne tik jo ex’s,bet ir did-iausia mano priešė,jau nuo kone ketvirtos klasės,beje ji jaunesnė už mane metais. Taigi, jie kartu išbuvo pusę metų ir tarp jų nebuvo nieko rimto(kalbant apie lovos reikalus). Bet man visvien tai nedavė ramybės…Vis tikrindavau jos naujas nuotraukas ieškodama įvairiausių  trūkumų, kad galėčiau pamaloninti savo ego. O, vaikinui vis prikaišiodavau ją,net nepagalvodama,kad gal jei jis norėtų,tai jau senai būtų su ja. Ir viskas šitaip vyksta iki pat dabar….Kartu esam keturis metus ir myliu jį be galo be krašto ir taip bus visą gyvenimą. Tik kaip man pamiršti tą praeitį? Aš labai norėčiau atsibust vieną rytą ir nežinot kas ji tokia…Bet viskas vis kartojasi ir kartojasi. Esu tikrai išprotėjusi, bet nesu linkusi visiškai kaltinti save. Kaltas ir vaikystės periodas(kurio aš neturėjau). Mano mama mane su broliu ir tėčiu paliko dėl kito vyro,gal aš bijau,kad vieną dieną aš nebūčiau palikta? Nežinau ką reikės daryti toliau,bet daugiau aš taip nebegaliu. Man jau pačiai per gerklę lenda tas mano perdętas pavydas. Galbūt kam nors yra taip ar panašiai? O gal galit kažką patart? Būčiau dėkinga,nes daugiau taip negaliu.

Rodyk draugams

Labas pasauli!

2013-06-19 parašė jusky

BLOGas.lt sveikina prisijungus prie blogerių bendruomenės. Tai pirmas tavo įrašas. Gali jį redaguoti arba ištrinti. Sėkmingo bloginimo!

Rodyk draugams